Emigrantai

Visada džiaugiuosi kai koks nors lietuvis išvažiuoja į, kad ir bent kiek stipresnę, užsienio komandą. Todėl, kad tinkamai susiklosčius aplinkybėms jis gali atsiskleisti ir pasirodyti, kad koks nors iš pažiūros eilinis A lygos žaidėjas turi daugiau parako ir tampa realiu kandidatu į Lietuvos rinktinę. Žinoma, tokių atvejų nebūna daug, daug dažniau pasiblaškę sezoną, kitą jie laimės ieškoti grįžta į Lietuvą. Bet tada aš irgi džiaugiuosi, nes įdomu stebėti ar per tuos metus užsienyje jie padarė kokį šuolį ar šuoliuką į viršų, ar ne.
Viso sezono metu stengiuosi sekti Lietuvos žaidėjų dalyvavimą varžybose užsienio komandose, vidinės informacijos žinoma neturiu, kas nežaidžia dėl smulkios traumos arba kas nežaidė dėl pykčių su treneriais. Matau patį faktą žaidžia žaidėjas, nelabai ar išvis yra pamirštas.

Pirmiausia NFA eksportas. Per paskutinius metus buvo nemažai žaidėjų išsiųsta tobulėti į užsienį padedant akademijos ryšiams. Dabar jau drąsiai galima sakyti, kad pirmoji karta - visiškai nenusisekusi. Tie žaidėjai kurie kabinasi, o prie tokių priskirčiau Spalvį, Slivką ir iš dalies Girdvainį, akademijoje praleido ne daug laiko ir tikriausiai išvyko daugiau kitų žmonių nuopelnų padedami. Kiti, bent trys, perspektyviais laikyti žaidėjais jau grįžo namo tai M. Dapkus (Haifa, Izraelis), J. Aleksandravičius (Chemnitz, Vokietija) ir L. Lidakevičius (Bristol, Anglija). Išvyksta jie garsiai, su fanfaromis, LFF nepatingi parašyti straipsnį apie tai, o grįžta labai tyliai ir tik netyčia žiūrėdamas I lygos rungtynes santraukas išgirsti girdėtą pavardę. Tai normalu, niekas nesigiria nesėkmėmis. Yra dar keletas jaunuolių Europoje kuriems gal jau per artimiausią pusmetį reikės žengti žingsnį į profesionalų futbolą, o to nepavykus padaryti teks grįžti nuo ten kur ir pradėjo.
19 metų Deimantas Petravičius rungtyniauja labai mažai U21 Nottinhamforest (Anglija) komandoje.
21 metų Aurimas Vilkaitis, pernai turėjo kabintis į profesionalų futbolą žemesnėje Italų lygoje, bet tai jam nepavyko, o sezono eigoje ir komanda buvo diskvalifikuota. Tai gi Lazio (Italija) priklausantis gynėjas tikriausiai mėgaujasi šiltu oru ir laukia arba labai nelaukia kontrakto pabaigos.

Saulius Mikoliūnas (Shaktyor, Baltarusija) - sunku patikėti, kad Saulius ilgai užsibus Baltarusijoje. Vasarą buvo kalbų, kad krašto saugu domisi abi Vilniaus komandos, manau, kad ir žiemą tų kalbų netrūks.

Kęstutis Ivaškevičius (Bnei Yehuda, Izraelis) - Sunkią traumą patyręs dar 2013 metų lapkritį Kęstutis aikštėje daugiau nepasirodė. Per tą laiką jo komanda, kuri dar neseniai dabinosi aukščiausio lygos apdovanojimais, iškrito į žemesnę lygą. Sunku pasakyti ar pilnai pasveikęs Ivaškevičius norės rungtyniauti antroje pagal pajėgumą lygoje.

Mindaugas Kalonas (Hapoel Haifa, Izraelis) - Kažin ar bus toks transferų langas kai nekils spekuliacijų dėl Kalono ateities. Paskutiniu metu saugas nedemonstruoja geros formos nei rinktinėje nei klube.

Emilijus Zubas (Belchatow, Lenkija) - Jau metai kai Emilijus yra antras komandų vartininkas. Jei gerai pamenu tai prieš pusantrų metų jis pasirašė 3 metų trukmės kontraktą su "Rygos Daugavos chebra". Todėl karjerą turėtų tęsti ten kur bus naudinga jo šeimininkams, bet jei ši kompanija rimčiau susibičiuliaus su kokia A lygos komanda, yra tikimybė, kad Zubas vėl rungtyniaus Lietuvoje.

Povilas Leimonas (Jagiellonia, Lenkija) - Povilas šiemet priklauso neblogą žaidimą demonstruojančiai komandai. Tikriausiai dėl tos priežasties jo žaidimo laikas yra ribotas, o jei tiksliau tai Povilas dažniausiai lieka sėdėti ant suolo visas rungtynes.

Darvydas Šernas (Wigry, I lyga Lenkija) - Darvydas persikeldamas į I lygą Lekijos lygą tikėjosi atgaivinti savo karjerą ir tikriausiai atkreipti aukščiausio lygos komandų dėmesį. Tačiau pusę sezono įmušti tik du įvarčiai (vienas nuo 11m žymos). Taip pat lietuvis tik vieną kartą sužaidė visas 90min. Nesunku suprasti, kad tiek jis pats, tiek klubas tikėjosi daugiau.

Klimas Gusočenko (Flota. I lyga Lenkija) - Pernai kiek netikėtai iš Šiaulių į Lenkiją persikėlęs gynėjas iškart tapo pagrindinės sudėties žaidėju. Tiesa dar praėjusių metų pavasarį gavo rimtą traumą ir dar iki šiandienos negrįžo į aikštę.

Ilgą laiką Rumunija buvo mėgstama karjeros stotelė Lietuvos futbolininkams, bet nuo šių metų vasaros situacija pasikeitė. Dar vasarą Rumuniją paliko vartininkai P. Valinčius ir T. Simaitis kurie darbus rado Lietuvos komandose, o štai saugas A. Vertelis atostogauja iki šiol.

Deividas Matulevičius (Pandurii, Rumunija) - Iki sunkios traumos Matulevičius du sezonus pelnė 10 ir 9 įvarčius. Pasirodydavo naujienų, kad lietuvis gali keltis į kitą komandą, o rumunai tikisi gauti solidžią išpirką už Deividą. Tada Matulevičius susitraumo, o komanda iš stipriausiųjų grupės nukrito iki komandų kurios kovoja dėl išlikimo lygoje. Viename interviu Žalgirio vadovė prasitarė, kad rinktinės puolėjas nėra patenkintas Rumunijoje ir žiemą stengsis iš ten išvykti.

Nerijus Valskis (CS U Craiova, Ruminija) - Geriausias 2013 metų Lietuvoje žaidžiantis futbolininkas, tikriausiai netokios karjeros Rumunijoje tikėjosi.  Dar pavasari rungtyniaujant antrojoje Rumunijos lygoje Nerijui nesisekė sublizgėti, o galutinai trenerių pasitikėjimą prarado kai komanda pakilo į aukščiausiąją lygą. Persikeldamas Nerijus pasirašė ilgos trukmės kontraktą todėl dabar daug priklauso nuo to kaip abejoms pusėms seksis tartis prie derybų stalo.

Rusijos lygos komandos kadaise buvo tankiai "apgyvendintos" Lietuvos futbolo atstovų. Vieni paskutiniųjų šią valstybę paliko ir praėjusią žiemą Trakus sustiprino T. Labukas ir D. Miceika. Neseniai buvo pranešta ir apie vartininko S. Klevinsko sutarties pabaigą.

T. Mikuckis (Torpedo, Rusija) - yra vienintelis Lietuvis kuris per paskutinius metus gali pasigirti, kad iš tikrųjų rungtyniavo Rusijoje. Pernai Torpedo komandai padėjo laimėti pakilimą į aukščiausią lygą. Bet tai ir buvo paskutinės Tomo rungtynės su Torpedo marškinėliais, dabar jo jau nebėra tarp futbolininkų kurie nurodyti oficialioje komandos svetainėje.

E. Česnauskis (Rostov, Rusija) - Paskutinį kartą su Rostov marškinėliai išbėgęs į aikštę buvo 2013m pavasrį, nuo to laiko ne kartą buvo kalbų, kad Rostov nori atsikratyti Edgaro ir, kad lietuvis nori palikti komandą, bet norai realybe netapo. Šių metų rudenį Edgaras vėl pradėjo būtų registruotas rungtynėms ir bent keturiose rungtynėse dalyvavo kaip atsarginis žaidėjas. Ar tai reiškia, kad lietuvio karjera Rostov komandoje dar nebaigta? O gal žiemą pagaliau jiems pavykti išsiskirti ir Česnauskis galės pasukti ten kur nori.

2014 m. LFF geriausių futbolininkų ir trenerių rinkimai

LFF paskelbė kasmetinius rinkimus kuriuose kviečia savo nuomonę išsakyti ir paprastus futbolo sirgalius. Šiemet nusprendžiau ne tik juose prabalsuoti, bet ir pasidalinti savo mintimis kodėl ir už ką balsuoju.

Geriausias 2014 metų Lietuvos futbolininkas Renkamas iš visų Lietuvos pilietybę turinčių futbolininkų, žaidžiančių tiek Lietuvos „SMSCredit.lt A lygoje“, tiek užsienio lygose. 1. T. Kijanskas 2. V. Andriuškevičius 3. L. Spalvis Mano nuomone, pagal metus, patirtį ir individualius sugebėjimus į metų futbolininko apdovanojimą pagrindiniai pretendentai turėtų būti šie: M. Žaliukas, M. Kalonas, E. Česnauskis, Ž. Karčemarskas, M. Stankevičius. Bėda ta, kad šie žaidėjai nerungtyniauja klubuose arba rungtyniauja nepagirtinai, galų gale kai kuriems trukdo ir povandeninės srovės santykiuose su federaciją. Šie žaidėjai turėtų būti rinktinės stuburas prie kurių būtu pridedami Alygos ar NFA žaidėjai. Kadangi taip nėra renkant geriausią futbolininką reikia rinktis pagal kitus kriterijus. Pagrindinis mano kriterijus kodėl 5 taškus skiriu T. Kijanskui yra stabilumas. Tai mūsų rinktinės kapitonas kuris žaidė visus metus tiek klube tiek rinktinės pagrindinėje sudėtyje. Kiti tokiais pasiekimais galintys pasigirti žaidėjai yra G. Vičius, M. Panka, F. Černykas. Antroji vieta atiteko V. Andriuškevičiui. Jis šaunuolis, kad paskutiniu metus sugeba savo karjeros kreivę stabiliai kelti į viršų. Debiutas Olandijos aukščiausioje lygoje vienas iš nedaugelio pozityvių perėjimų įvykusių per šiuos metus Lietuvos futbole. Matant kaip gerai jam sekasi naujoje komandoje ir atsižvelgiant į jo amžių galima tikėtis, kad tai dar nėra pats aukščiausias Vytauto karjeros taškas. Reikia palinkėti, kad rinktinėje taip pat ras savo vietą ir taps patikimesnis ir svarbesnis žaidėjas. Trečioje vietoje mačiau tris kandidatus tai rinktinėje lyderio vaidmenį besistengiančio prisiimti A. Novikovo, kuriam mano nuomone reikia labai padirbėti, kad taptu pagrindiniu žaidėju ir savo klube. G. Arlauskį kuris po kelių metų ant suolo gerai žaidžia pastarąjį pusmetį klube. Ir Luką Spalvį kuris įspūdingai sužaidė pirmąją metų dalį. Kadangi Giedrius ir Arvydas yra jau tokio amžiaus kai reikia rodyti rezultatą visus metus, o ne atskirais epizodais jų į trejetą netraukiu, kitais metais jiems tikrai turėtų atsirasti vietos, o štai jaunas ir perspektyvus Lukas iš manęs gauna 1 tašką. Geriausias 2014 metų SMSCredit.lt A lygos“ futbolininkas Rinktis iš visų futbolininkų, 2014 m. žaidusių „SMSCredit.lt A lygoje“. 1. D. Šemberas 2. Tautvydas Eliošius 3. Y. Kendish Dėl pirmos vietos viskas aišku, tiesiog geriausias ir aukščiausio lygio žaidėjas visoje lygoje. Nors jam ir nereikėjo parodyti savo viso meistriškumo, bet žiūrint Žalgirio rungtynes Deividas visada blykstelėdavo savo individualiu meistriškumu, sezono pabaigoje net atrado save iš naujo ir pradėjo mušti įvarčius :) Vienas labiausiai netikėtų rezultatų yra Kruojas antra vieta A lygoje ir prie to labai prisidėjo gerai subalansuota komanda, visgi iš viso sąrašo žaidėjų reikia kažką išskirti ir išskirti norisi Lietuvos rinktinėje debiutavusį Kruojos atakų varikliuką Tautvydą Eliošių. Sezono viduryje kai Trakai demonstravo tikrai gerą formą labiausiai išsiskiriantis žaidėjas, mano akimis, buvo baltarusis Kendishas, žinoma sezono pabaigoje visa Trakų komanda pametė formą, bet nepaisant to Yurijų laikau geriausiu šių metų legionieriu A lygoje ir savo vietos trejetuke jis nusipelnė. Perspektyviausias 2014 metų Lietuvoje žaidžiantis jaunas futbolininkas Rinktis iš visų 2014 m. žaidusių A, I arba II lygose ir gimusių ne anksčiau nei 1993 m. sausio 1 d. 1. D. Kazlauskas 2. J. Januševskij 3. R. Gedminas Peržiūrėjęs žaidėjų sąrašą nustebau, kad nebus taip lengva išrinkti tris žaidėjus. Todėl pradžioje atrinkau tuos kurie mano nuomone nusipelnė būti trejetuke: Verbickas, Gedminas, Kazlauskas, Januševskij, Vitukynas, Tamulevičius. Kadangi apdovanojimas vadinasi perspektyviausio žaidėjo rinkimais tai rikausi žaidėjus pagal tai kurie iš jų, mano nuomone, gali pasiekti per savo karjerą daugiausiai. Didelę įtaką mano sprendimui padarė antradienio Lietuvos rinktinės dvikova su Ukraina. Iki tol Kazlausko nelaikiau kažkuo ypatingu krašto saugu, bet Ukrainoje jis parodė, kad nėra ženkliai prastesnis už savo labiau patyrusius kolegas, todėl linkiu jam kuo greičiau juos visus pralenkti. Januševskis ir Gedminas labiau atitinka perspektyvaus sąvoka, jie kol kas dar nerodo labai išskirtinio žaidimo tačiau, mano nuomone, potencialo turi daug. Geriausias 2014 metų Lietuvos pirmenybių treneris Rinktis iš visų vyr. trenerių, 2014 m. vadovavusių bent vienai komandai A arba I lygoje. 1. V. Čeburin 2. M. Zub 3. K. Sarsanja Tai kokį šiemet darbą padarė Kruojos treneris mane žavi. Su vidutine sudėti sugebėjo rodyti stabilius rezultatus visą sezoną, o tai pat sudaryti ir vidinę konkurenciją kuri būtent tą stabilumą ir leido sukurti. Dėka šio trenerio naujomis ir ryškesnėmis spalvomis sužibo A. Bagočius, T. Eliošius, D. Jankauskas. Jei gerai pamenu tai penai antrą vietą irgi skyriau lenkui, Nieko daug čia rašyti ir komentuoti neišeina, treneris turi stipriausią sudėtį todėl jo darbą yra sunku įvertintini. Tiesa kalbėdamas apie Zubą visada tenka prisiminti vieną jo minusą tai, kad per du metus Žalgiris neišnaudodavo visų savo rezervų ir pagrinde remdavosi pagrindiniais žaidėjais. Pernai pirmą vietą skyriau K. Sarsanjai, o šiemet į trejetą norėjau įtraukti E. Jankauską, bet sezono pabaigoje Edgaras pelnytai prarado trenerio poziciją Trakuose ir iškrito iš rinkimų. Sarsanją šiemet atrodo išsikvėpęs, o ir mes paprasti futbolo gerbėjai į jo kalbas nebekreipiame tiek daug dėmesio kaip pernai. Labai jau jis daug pernai prisikalbėjo kas realybe netapo. Vis gi jei Europoje Atlantas pasirodė neblogai, o ir Lietuvos čempionate į kovą dėl medalių sugebėjo įsijungti, didelė tikimybė, kad juos ir iškovos. Dėl šių pasekimų ir dėl to, kad nelabai ir yra ką daugiau vertinti paskutinį tašką skiriu Atlanto treneriui.

Skaičiuoja komandos titulus ar ne?

Ateinančią savaitę į kovą dėl vieno iš dviejų svarbiausių trofėjų įsijungs ir Šiaulių futbolo komanda. Kova jau kaip reikiant įsibėgėjusi, bet Šiauliai pradės rungtyniauti tik nuo aštuntfinalio ir susitiks su Kauno "Spyrio" komanda. Spyris I lygoje laikosi tarp lyderių ir šiai dienai mums gali duoti rimtą kovą. Visų pirmą todėl, kad nelabai aiškų ką Šiauliai galės išleisti į aikštę. Paskutinėse rungtynėse prieš Kruoja nerungtyniavo Gedminas, Vorobjovas, o Tokič, Jasaitis ir Babič nebaigė rungtynių. Jei naujienos iš gydytojų nebus tragiškos ir bent pora žaidėjų bus pajėgūs padėti komandai trečiadienio rungtynėse tikiu, kad pergalė bus pasiekta. Paskutiniu metu buvo rungtynių kai mūsiškiai sužaisdavo labai neblogai be to Jarmalavičius pasižymi kaip geras motyvatorius ir tokiose rungtynėse motyvacija labai svarbi, tuo galėjome įsitikinti pernai kai ketvirtfinalį beviltiškai atrodėme prie silpnesnę ar panašaus pajėgumo "Granito" komandą.

Tokia įžanga, bet šį tekstą galvojau parašyti jau senai ir ne dėl Šiaulių. Norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad LFF taurės varžybos yra labai neteisingai vertinamos A lygos komandų tarpe. Žemesnių lygų tarpe jos vertinamos teisingai, kaip galimybė išbandyti savo jėgas su "profesionaliomis" komandomis. Tiek futbolo treneriai, tiek komentatoriai kaip pagrindinį motyvą žaisti ir laimėti LFF taurę pabrėždavo galimybę dalyvauti UEFA Europos lygos atrankoje. Taip ši galimybė klubams labai svarbi, ypatingai finansiškai. Bet taurė yra vienas iš dviejų svarbiausių titulų kuriuos gali iškovoti komanda žaidžianti Lietuvoje. Prisiminkime kiek kartų, per paskutinius metus, A lygos čempionais tapo komanda kuri prieš sezoną nebuvo vertinama kaip favoritais? Asmeniškai aš pamenu tik vieną kartą kai čempionu tapo Ekrano komanda nukonkuravusi FBK Kauną. Bet ir taip tai buvo netikėta, tačiau Ekrano tą sezoną toli gražu negalėjome pavadinti, silpnu ir mažu klubu. O būtent silpnesniam klubui taurės turnyras yra galimybė netikėtai "iššauti". Nesvarbu kaip rungtyniavai pavasarį, kokioje duobėje buvai vasarą, svarbu yra tik kokią formą pademonstruosi per tris rungtynes vėlyvą rudenį ir tada jau galėsi per žiemą dėlioti strategijas kaip pasiekti norimą tikslą. 

Mano supratimu, futbolo klubui yra svarbiausia garbingai reprezentuoti savo miestą ir tiek sirgaliams, tiek klubo valdžiai turėtų būti kur kas svarbiau pasidėti į lentyną garbingą trofėjų, pozuoti prieš objektyvą su miesto metu, nei, kad sužaisti vienas varžybas, viduryje vasaros su kokia airių, Minsko ar Talino komanda. Aišku yra dar vienas probelma kuri jau aptarta ne kartą. Tai taurės turnyro sistema. Dabar yra tokia situacija, kad Trakai kovoja dėl A lygos sidabro. Komandai kiekvienas taškas yra labai svarbus, o nuėjimas taurėje iki pusfinalio yra antraeilis, nes pavasarį jau gali nebebūti ne tik didžiosios dalies tos pergalės kalvių, bet ir trenerių. Kitaip sakant ši Trakų komanda nieko nepralaimėjo, ji pralaimėjo galimybę 2015 metų Trakų komandai kovoti dėl titulo, bet 2014m Trakai nieko nepralaimėjo.

	A lygos laimėtojas	Taurės laimėtojas	Pralaimėtojas
2004	FBK Kaunas	FBK Kaunas	FK Atlantas
2005	FK Ekranas	FBK Kaunas	FK Vėtra
2006	FBK Kaunas	FK Sūduva	FK Ekranas
2007	FBK Kaunas
2008	FK Ekranas	FBK Kaunas	FK Vėtra
2009	FK Ekranas	FK Sūduva	FK Tauras
2010	FK Ekranas	FK Ekranas	FK Vėtra
2011	FK Ekranas	FK Ekranas	FK Banga
2012	FK Ekranas	VMFD Žalgiris	FK Ekranas
2013	VMFD Žalgiris	VMFD Žalgiris	FK Šiauliai
2014	VMFD Žalgiris*	VMFD Žalgiris	FK Banga

Aukščiau sudėliotoje lentelėje galima matyti, kad per 10 metų buvo įteiktos 10 Alygos titulų (už gero mėnesio bus įteiktas ir 11tas) ir 10 LFF taurių - išvis 20 galimybių iškovoti trofėjų. Šia galimybe "pasinaudojo" tik 4 klubai. Tai gi per paskutinį 10metį be titulų gyvena/gyveno didžioji dauguma komandų. Bet aš asmeniškai retai, tiesą sakant, išvis negirdžiu kalbant pavyzdžiui iš Atlanto komandos, kad taurės turnyras tai galimybė nutraukti daugiau kaip 10 metų trunkantį titulų badą. Ar iš Sūduvos, kad Marijampoliečiai nelaimėjo nieko jau 5 metus. O būtent taip ir yra. Ilgą laiką buvo brukama į galvą, kad taurė yra atsarginis variantas komandai kuri nepatenka tarp trijų stipriausių lygoje. Suprask jei užimi antrą vietą A lygoje tai į taurę gali vežti moksleivius. Toks požiūris man yra gėdingas, nes čempionate ir taurėje neturėtų būti antros ar trečios vietos yra viena - čempiono vieta.
Šią vasarą UEFA pareiškė, kad taurės vice-čempionas daugiau nebeturės galimybės žaisti UEFA europos lygos atrankoje, nesvarbu kam jis bepralaimėtų .Labai gerai, nes dings ta nesąmonė, kai svarbiausios taurės rungtynės tampa ne finalinės, o pusfinalio tarp Bangos ir Granito.
Tikiuosi, kad kitais metais turėsime naują taurės laimėtoją ir prie keturių komandų atsiras naujas tituluotas futbolo klubas. Pirmiausia to linkiu Šiauliams kurie buvo labai arti to prieš porą metų.