Nuo paskutinio mano įrašo praėjo daug laiko. Pastarasis įrašas buvo viltingas, kad vasaros pertrauka gali būti visai nebloga, jei būtų pavykę pirmąją sezono dalį užbaigti pergalėmis. Deja, to padaryti nepavyko ir kelias tolimesnes savaites gyvenome visiškoje tyloje ir nežinioje.
Buvo aišku, kad jei komanda dar nori permainų turnyrinėje lentelėje, reikalingos permainos ir pačioje komandoje. Tačiau finansinė situacija jokių drastiškų veiksmų daryti neleidžia. Pasistiprinti komandos stipriais žaidėjais galimybių nėra, o bandyti neaiškaus plauko legionierius dar didesnė loterija, todėl geriau tegul jau mūsų vietinis jaunimas bando padėti komandai kartu kaupdamas patirtį ateičiai.
Permainos
Pirmasis, neskaitant beveik visų legionierių, kurie išvyko dar net normaliai neįsibėgėjus sezonui, komandą paliko Tadas Eliošius. Žaidėjas, kuris ir toliau nerandą savęs ir jo žaidimo kreivė toliau leidžiasi žemyn. Jei taip ir toliau Tadas gali visiškai išnykti Lietuvos futbolo žemėlapio arba apsistoti žemesnėse lygose.
Per pusmetį Šiauliuose Eliošius sužaidė 14 rungtynių, daugumoje žaisdavo po 90min. Per tą laiką jo sąskaita nebuvo papildyta nei įvarčiais, nei rezultatyviais perdavimais. Vienintelis pozityvus dalykas išlikęs apie Tado pasirodymą vilkint geltonai-juodus marškinėlius buvo uždirbtas 11metrų baudinys pirmajame ture. Jį realizavo Radavičius.
Komandoje nelikus ukrainiečio Fomenko nelabai buvo kam rungtyniauti puolime. Bandymai ten statyti Dovydą Medžiaušį kol kas yra labai nesėkmingi. Šiam puolėjui sunku kovoti su už save vyresniais ir geriau fiziškai pasirengusiai žaidėjais. Nors tai jis be paliavos bando daryti. Bando žaisti taraninio puolėjo stiliumi, kovoti dėl aukštų kamuolių ir juos numetinėti komandos draugams, nors į taraną pats visiškai nepanašus.
Pasipildyti šioje situacijoje reikėjo ir čia padėjo Sūduva, kuri atleido jauną ir tikriausiai perspektyvų puolėją - Edvardą Tamulevičių. Edvardas pernai labai neblogai sužaidė Ekrane, kur įmušė apie 10 įvarčių. Lyginant pernai metų Šiaulių rezultatyviausią žaidėją Tokič ir Ekrane žaidusį Tamulevičių buvo galima rasti panašumų. Abu tvirti, aukšti žaidėjai. Mušė įvarčius vienu lietimu po perdavimų iš kraštų, abu mušė įvarčius nepaisant to, kad rungtyniavo silpnose komandose, kuriose mušti įvarčius nėra lengva.
Nors kol kas naujajam komandos puolėjui sunku parodyti savo gerąsias puses, bet tikiuosi dar pamatysiu jį triumfuoti po įmušto įvarčio galvą sulaukus gerus perdavimo iš krašto. Pernai tai buvo tapę firminiu Edvardo įvarčiu.
Komandoje taip pat nebematyti ir latvio Kožans. Jis tikriausiai ilsisi namuose. Spėčiau, kad dauguma vyresnių žaidėjų susitaikė su esama padėtimi ir nusprendė, kad geriau rungtyniauti toliau komandoje už mažesnį atlygį, nei pusę sezono sėdėti namie arba už dienpinigius rungtyniauti I lygoje. Panašu, kad Kožans dar neapsisprendė ką daryti, o spendimą priimti gal būt trukto ir trauma. Latvis turi problemų su krišknimi,o tai sunkiai gyjanti trauma.
Prieš kelias rungtynes Kančelskis sakė, kad tikisi, kad Kožans dar prisijungs prie komandos. Manau, kad būtų reikalingas, bet jei jo nebus tai ne pasaulio pabaiga. Komanda šiemet labiau pratusi žaisti be latvio, nei su juo.
Trenerių pasikeitimas
Ražanauskas ilgai tempė trenerio kėdėje. Kai komanda per 18 rungtynių laimiu vieną kartą, o bent trečdalyje rungtynių yra beviltiškai triuškinama, tai išdirbti komandoje 5 mėnesiu yra daug. Ilgiau tempė tik pernai Bangai vadovavęs ukrainietis.
Norisi tikėti, kad Ražanauskas yra neimpulsyvus žmogus, sprendimą likti priimdavęs ne karštą galva, o galvodamas, kad kitą savaitę komanda gali sužaisti geriau jei tik tinkamai ir kryptingai dirbs. Kad jautė atsakomybę už tuos žaidėjus, kuriuos pats pasikvietė į komandą. Kad jei jau pirmajame klube nieko pasiekti nepavyks, tai gali tekti ir su svajone dirbti treneriu atsisveikinti visam laikui arba kito šanso laukti labai ilgai.
Treneriui pirmoji stotelė yra labai svarbi. Daug buvusių žaidėjų suklupdavę ties pirmu laipteliu taip ir baigė savo karjeras, arba jas ilgam sustabdė: Tomas Kančelskis, Raimondas Žutautas, Robertas Poškus, Saulius Mikalajūnas pirmos pavardės, kurios atėjo į galvą. Tikriausiai šio suklupimo priežastis ta, kad buvę žaidėjai per geros nuomonės apie save, per geros nuomones apie juos ir klubų valdytojai, kurie pasiūlė jokios trenerio patirties neturintiems žmonės iškart imti vadovauti komandai.
Tai gi Ražanauskas susimovė, susimovė kaip reikiant ir krenta iš "žaidimo" laikinai arba visam laikui. Blogai dar ir tai, kad tas jo susimovimas kaip reikiant komplikavo Šiaulių komandos situacija ir išlikti lygoje dabar bus didelis iššūkis.
Jei būtume paklausę kas buvo blogiausias Šiaulių treneris iki Ražanausko, manau nemažai būtų atsakę - Deivis Kančelskis. Todėl sprendimas jį paskirti naujuoju treneriu nustebino.Vėliau nestebino, juk labai sunku suskaičiuoti kiek kartų Deivis jau yra dirbę vyriausiuoju treneriu arba lakinai ėjo šias pareigas. Todėl kai reikėjo ieškoti naujo trenerio, o banko sąskaitose švilpavo vėjai buvo prisimintas šis šiaulietis.
Kančelskis kelis kartus vadovavo kai komandą sudarė jaunimas. Taip pat kartą nesugadino sezono kai viduryje pakeitė Širmelį. Paskutinis jo sezonas buvo su komanda, kai jai buvo iškelti uždaviniai kovoti dėl apdovanojimų, bet tada pirmą ratą komanda baigė prieš paskutinėje vietoje ir Deivis atsistatydino.
Na bet dabar komanda tikrai į apdovanojimus nepretenduoja, sudėtis paprastesnė, komandoje daug jaunimo ir net Kančelskis dar nėra su Šiauliais iškritęs iš A lygos. Tad jei jau komandos vadovai suteikė galimybę jam pabandyti dar kartą, tai tegul bando, nes dabar komandai reikia ne kokių taktinių gudrybių, o tiesiog noro kovoti ir iškvoti kuo daugiau taškų.
Rezultatai
Po pertraukos per 4 rungtynes Šiauliai iškovojo 3 taškus. Pagrindinis priešininkas Granitas - 4. Liko dar 14 rungtynių, o komandas skiria 7 taškai. Tarpusavyje komandos dar sužais du kartus. Įdomu labai yra tai, kad paskutinės sezono rungtynės turėtų vykti Šiauliuose būtent prieš Granitą. Jei Šiauliai pagerintų žaidimą ir prisivytų klaipėdiečius, paskutinės rungtynėse gali viskas spręstis. Žinoma, iki to dar labai toli ir per 13 rungtynių gali viskas apsiversti aukštyn kojomis. Granitas ne daug atsilieka nuo šeštos vietos todėl teoriškai įmanoma, kad jie dar gali iškovoti aukštą vietą, o pagrindiniais Šiaulių konkurentais dėl išliko gali tapti Kruoja. Komanda, kuris savo sudėtimi šiauliečius stipriai lenkia.
Iš 4 paskutinių rungtynių tris Šiauliai žaidė namie. Visas jas stebėjau gyvai stadione ir džiugu, kad pamačiau kovojančia komandą. Dabar, skirtingai nei prie Ražnausko, Šiauliai kovoja dėl taškų. Atsitraukia į gynybą ir stengiasi kuo ilgiau išlaikyti savo vartus sausus, deja tai pavyksta retai. Puolimas antraeilis dalykas, puolama tik tada kai išsivaloma gynyboje, puolama menkomis pajėgomis, bet kažkaip buvo sukrapštyti 4 įvarčiai, o tai ne jau ne taip ir blogai. Prieš pertrauką, paskutinėse rungtynėse su Stumbru Šiaulių žaidėjai antrame kėlinyje vaikščiojo ir žiūrėjo kiek progų dar reikės leisti susikurti kauniečiams, kad jie persvertų rezultatą. Dabar kai prie šoninės linijos budi ir nuolat nurodymus dalina Deivis Kančelskis, tokio vaizdo aikštėje negaliu įsivaizduoti. Tai tiek pozityvo.
Jei žiūrėt šį ratą, tai kol kas Šiaulių sąskaitoje 0 taškų, nes laimėtos rungtynės prieš Trakus buvo atkeltos iš antro rato. Dar liko sužaisti 5 rungtynės:
Išvykoje su Kruoja, namie su Sūduva, Trakais, Uteniu, o ratą pabaigs rungtynės Klaipėdoje prieš Granitą.
Idealus rezultatas būtų 3 pergalės prieš Kruoją, Utenį ir Granitą, bet tai yra idealus rezultatas, todėl sunkiai tikėtinas.
Pusėtinas rezultatas būtų 7 taškai ir pergalės prieš Kruoją ir Granitą.
Labai prastas rezultatas būtų pralaimėjimai Kruojai ir/ar Granitui.
Kol yra vilties reikia tikėtis. Nes ir žaidimas dabar jau nebėra toks beviltiškas koks buvo sezono pradžioje.
