Sezono apibendrinimas

Numanydamas, kad nesulauksim jokio komentaro apie pasibaigusį sezoną iš klubo atstovų, dalinuosi savo mintimis. Sezoną apžvelgsiu paminėdamas kelis neigiamus pastebėjimus, kelis teigiamus ir pasamprotausiu apie ateitį. Tačiau pradžioje noriu prisipažinti...
Kad šiais metais tikrai nebuvau pareigingas futbolo žiūrovas. Stadione apsilankiau mažiau kartų nei man įprasta, tikriausiai, gerai iliustruoju eilinį žiūrovą. Žinoma, ištikimam sirgaliui jokios kliūtys ne kliūtys ir stadione apsilankyti gali visada, bet Šiaulių savivaldybės stadione yra apie 3000 vietų ir vien ištikimiausiais sirgaliais stadiono neužpildys, jų paprasčiausiai tiek nėra. Todėl reikia kreipti dėmesį ne tik į pagrindinius dalykus kaip komanda, bet ir į paprastas smulkmenas. Trys dalykai kurie, mano galva, trukdė surinkti pilnesnį stadioną:

1. Nežinomybė sezono išvakarėse ir silpnoka komanda. Užsitęsusi tyla prieš prasidedant sezonui ir sudėties formavimas paskutinėmis minutėmis, tikriausiai, sutrukdė suformuoti stipresnę komandą. Šiais metais komanda buvo pati silpniausia per pastaruosius 5 metus ir tikslai buvo iškelti patys žemiausi. Nesakau, kad ji žaidė blogai ar negražiai tačiau tikrai kaip komanda nusileido meistriškumu prieš tai formuotoms ekipoms. Žinoma, yra gerai ir garbinga kai komanda prieš sezoną nedeklaruoja nerealių tikslų, o situaciją vertina realiai tada kiekviena pergalė teikia džiaugsmą. Bėda ta, kad toks komandos pristatymas atbaido vadinamuosius "glory hunterius". Lietuvoje žmonės, dažniausiai, eina ten kur yra pergalės.

2. Rungtynių laikas. Dabar vyksta krepšinio sezonas, taip jau yra įprasta futbolą lyginti su krepšiniu. Vos tik prasidėjus sezonui jau per pirmas dvi savaitės visiems pasidarė aišku, kad rungtynės vyksta 18:30 šiokiadieniais ir 17:00 arba 16:15 (jei transliuoja TV) savaitgaliais. Ir taip bus visą sezoną. Tuo tarpu futbolą šį sezoną Šiauliuose turėjom: bet kurią savaitė dieną išskyrus trečiadienį (nežinau kuo jis nusikaltęs) ir taip pat įvairiausiais laikais (12:00 15:00 17:00 17:30 18:00 19:00 19:30 21:00). Norint turėti gausesnį žiūrovų būrį reikia, kad būtų kažkoks pastovumas, kad žmogus žinotu: "sekmadienis - futbolo diena" arba "antradieniais po darbo aš visada einu futbolo žiūrėti". Tačiau tai dar suprantama, norint parodyti visas rungtynes skirtingais laikais per futbolo TV, nukenčia "gyvi" sirgaliai. Tikriausiai esam pirma valstybė pasaulyje kuri pirmiausia rūpinasi internetiniu žiūrovu, o tik po to tuo žmogumi kuris ateina į stadioną.
Didžiausias absurdas kalbant apie rungtynių laiką buvo rugpjūčio mėnesį, rungtynės su Dainava. Rungtynės turėjo prasidėti 21:00. Valgiau vakarienę ir svarsčiau kaip vykti į rungtynes: mašinos neturėjau, dviračiu grįžti bus pavojingas, nes iki stadiono dviračio takų nėra, o po rungtynių jau bus tamsu, autobusai po rungtynių taip pat nebevažiuos!!! Bet juk tai absurdas!!! Savivaldybė remia futbolo komandą, komanda žaidžia savivaldybės stadione, dauguma sirgalių į rungtynes atvyksta su miesto viešuoju transportu, o rungtynės žaidžiamos 21 valandą. Nežinau 100% kas pagal A lygos reglamentą yra varžybų organizatorius, bet manau, kad juo yra namų komanda. Tai gi po tokio "bajerio" mero vietoje paprašyčiau atsiųsti pasiaiškinimą kodėl klubas organizuoja rungtynes tokiu laiku kai miestelėnams nėra patogu į jas atvykti, tiksliau išvykti.
.
3. Informatyvumas. Prieš kelis metus buvo laikotarpis kai klubas išvis neturėjo žmogaus kuris tuo užsiimtu, pamenu tada į FB profilį draugiškų rungtynių rezultatus paskelbdavo vartininkų treneris A. Paškevičius. Dabar situacija kita, lyg ir yra žmogus kuris už tai atsakingas. Lyg ir pateikiama minimali informacija prieš varžybas, kvietimai ir priminimai, kad reikia apsilankyti stadione, bet tuo viskas ir pasibaigiam. Po rungtynių apžvalgos nukopijuojamos iš A lygos puslapio. Per visą sezoną nebuvo nei vieno interviu su žaidėju ar su treneriu. Per sezoną komandą paliko eilė žaidėjų, galima išvardinti jų daug. Nėra iki galo aišku, kurie tikrai paliko komandą, o kurie sezono nebaigė dėl traumų. Komandoje šiemet tikrai buvo įdomių asmenybių apie kurias buvo galima sukurti įdomių interviu ir taip mums, paprastus, sirgalius supažindinti, suartinti su komandos žaidėjais. Deja to nebuvo padaryta, žaidėjai išvyks, o mes ir liksim apie juos žinantys tik sausą statistiką. Suprantu, kad viskas remiasi į pinigus, bet tada gal reikėtų kitaip perskirstyti biudžetą?

Tačiau visi tie neigiami pastebėjimai nublanksta kai prisimeni kokia buvo žiema. Ilgą laiką buvo išvis neaišku kurioje lygoje Šiauliai turės komandą. Kurį laiką sklandė gandai apie II lygą. Todėl tikrai reikia padėkoti komandos valdžiai, treneriams ir žaidėjams. Jei ne jie tai šiemet nebūtume pamatę Niko Tokič įvarčių, Roko Gedmino driblingų, Tito Vitukyno, Modesto Vorobjovo ir Stepano Babičiaus rezultatyvių perdavimų, jaunų ir perspektyvių vartininkų žaidimo. Tai yra pagrindinis ir pats svarbiausias šio sezono pastebėjimas, kad Šiaulių komanda išgyveno 2014 metus.
Kalbant apie komandos pasirodymą, jos treneris G. Jarmalavičius buvo patenkintas, kad pasiekė iškeltus tikslus. Aš būčiau linkęs pritarti, kad komanda pasirodė pagal savo galimybės, nors sėkmingiau sukovojus Ekraną aplenkti tikrai buvo galima, tačiau kad tą pasiekti būtų reikėją visiškai nedalinti taškų Granitui ir dar nuskriausti kokią aukščiau stovinčia komandą. Todėl galima sakyti, kad 7 vieta yra normalus rezultatas.
Normaliu negalima pavadinti Šiaulių pasirodymo taurės turnyre. Antrą sezoną mums sekasi su burtais ir antrą sezoną iš eilės pralaimima komandoms iš I lygos. Susidaro vaizdas, kad komanda taurėje būna nesusikaupusi ir netinkamai nusiteikusi. Galimas daiktas, kad žaidėjams sunku nusiteikti iš visų jėgų joje kovoti todėl, nes pusfinaliai vyks tik kitų metų pavasarį, kai daugumos komandos žaidėjų klube gali ir nebebūti. Prisimenant kaip anksčiau Šiaulių komandos burtai nelepindavo, bet komanda kovojo ir nugalėdavo už save stipresnes komandas, tai pastarieji sezonai nuvilia.

Kalbant apie kitą sezoną yra keli pozityvūs veiksniai:
Gintra universitetas. Merginos šiek tiek papurtė miestą ir šalį ir parodė, kad futbolą galima žaisti ir pasiekti kažkokių rezultatų net ir Europos lygiu. Reikia tikėtis, kad taip buvo užgautos vyriškos ambicijos, o kartu ir pabudintos verslininkų širdys.
Vasaros viduryje komanda pasipildė tikrai prasto lygio legionieriais, gal išskyrus kirgizą, bet atėjus rudeniui komandą sustiprino trys aukštos klasės žaidėjai. Grįžo Babičius, Borovskis ir Jurevičius. Babičius grįžo prastesnės formos nei, kad išvyko, Borovskiui tai tik laikina stotelė, o Jurevičius rungtyniavo tik dvejose draugiškose rungtynėse, nes nebuvo sutvarkyti dokumentai. Vis tiek tai yra teigiamas aspektas kai į komandą ateina aukštesnio lygio žaidėjai, o ne iš jos bėga.
Jaunimas. Labai džiaugiuosi, kad auksu ir vėl pasidabino Kuklys ir Šilėnas, sidabro medalius pirmą kartą iškovojo Eliošius, Birškys, Pilypas, Strockis, Jankauskas, Simaitis. Tai parodo, kad paskutiniu metu Šiauliai paruošia tikrai nemažai bent jau A lygos komandų lygį atitinkančių žaidėjų. Tokių šiemet buvo ir komandos sudėtyje, tokių bus ir ateityje, juk Šiauliuose yra užsuktas LFF projektėlis su jaunučiu rinktine. Gaila tik viena, kad pilnai subręsta ir atsiskleidžia jie jau nebe vilkėdami geltonai-juodų marškinėlių. Reikia tikėtis, kad tai vieną dieną pasikeis.
Paskutinė naujiena yra tokia, kad Niko Tokičius buvo sulaukęs pasiūlymo pratęsti sutarti kitam sezonui. Deja, kol kas susitarimo nepavyko pasiekti, bet jau vien tai, kad komandos vadovai apie kitą sezoną pradeda galvoti anksčiau nei, kad prieš šio sezono pradžia yra teigimas dalykas.

Tokia trumpa sezono apžvalga iš manęs, tikiuosi naujienų sulauksime greitai :)

Emigrantai

Visada džiaugiuosi kai koks nors lietuvis išvažiuoja į, kad ir bent kiek stipresnę, užsienio komandą. Todėl, kad tinkamai susiklosčius aplinkybėms jis gali atsiskleisti ir pasirodyti, kad koks nors iš pažiūros eilinis A lygos žaidėjas turi daugiau parako ir tampa realiu kandidatu į Lietuvos rinktinę. Žinoma, tokių atvejų nebūna daug, daug dažniau pasiblaškę sezoną, kitą jie laimės ieškoti grįžta į Lietuvą. Bet tada aš irgi džiaugiuosi, nes įdomu stebėti ar per tuos metus užsienyje jie padarė kokį šuolį ar šuoliuką į viršų, ar ne.
Viso sezono metu stengiuosi sekti Lietuvos žaidėjų dalyvavimą varžybose užsienio komandose, vidinės informacijos žinoma neturiu, kas nežaidžia dėl smulkios traumos arba kas nežaidė dėl pykčių su treneriais. Matau patį faktą žaidžia žaidėjas, nelabai ar išvis yra pamirštas.

Pirmiausia NFA eksportas. Per paskutinius metus buvo nemažai žaidėjų išsiųsta tobulėti į užsienį padedant akademijos ryšiams. Dabar jau drąsiai galima sakyti, kad pirmoji karta - visiškai nenusisekusi. Tie žaidėjai kurie kabinasi, o prie tokių priskirčiau Spalvį, Slivką ir iš dalies Girdvainį, akademijoje praleido ne daug laiko ir tikriausiai išvyko daugiau kitų žmonių nuopelnų padedami. Kiti, bent trys, perspektyviais laikyti žaidėjais jau grįžo namo tai M. Dapkus (Haifa, Izraelis), J. Aleksandravičius (Chemnitz, Vokietija) ir L. Lidakevičius (Bristol, Anglija). Išvyksta jie garsiai, su fanfaromis, LFF nepatingi parašyti straipsnį apie tai, o grįžta labai tyliai ir tik netyčia žiūrėdamas I lygos rungtynes santraukas išgirsti girdėtą pavardę. Tai normalu, niekas nesigiria nesėkmėmis. Yra dar keletas jaunuolių Europoje kuriems gal jau per artimiausią pusmetį reikės žengti žingsnį į profesionalų futbolą, o to nepavykus padaryti teks grįžti nuo ten kur ir pradėjo.
19 metų Deimantas Petravičius rungtyniauja labai mažai U21 Nottinhamforest (Anglija) komandoje.
21 metų Aurimas Vilkaitis, pernai turėjo kabintis į profesionalų futbolą žemesnėje Italų lygoje, bet tai jam nepavyko, o sezono eigoje ir komanda buvo diskvalifikuota. Tai gi Lazio (Italija) priklausantis gynėjas tikriausiai mėgaujasi šiltu oru ir laukia arba labai nelaukia kontrakto pabaigos.

Saulius Mikoliūnas (Shaktyor, Baltarusija) - sunku patikėti, kad Saulius ilgai užsibus Baltarusijoje. Vasarą buvo kalbų, kad krašto saugu domisi abi Vilniaus komandos, manau, kad ir žiemą tų kalbų netrūks.

Kęstutis Ivaškevičius (Bnei Yehuda, Izraelis) - Sunkią traumą patyręs dar 2013 metų lapkritį Kęstutis aikštėje daugiau nepasirodė. Per tą laiką jo komanda, kuri dar neseniai dabinosi aukščiausio lygos apdovanojimais, iškrito į žemesnę lygą. Sunku pasakyti ar pilnai pasveikęs Ivaškevičius norės rungtyniauti antroje pagal pajėgumą lygoje.

Mindaugas Kalonas (Hapoel Haifa, Izraelis) - Kažin ar bus toks transferų langas kai nekils spekuliacijų dėl Kalono ateities. Paskutiniu metu saugas nedemonstruoja geros formos nei rinktinėje nei klube.

Emilijus Zubas (Belchatow, Lenkija) - Jau metai kai Emilijus yra antras komandų vartininkas. Jei gerai pamenu tai prieš pusantrų metų jis pasirašė 3 metų trukmės kontraktą su "Rygos Daugavos chebra". Todėl karjerą turėtų tęsti ten kur bus naudinga jo šeimininkams, bet jei ši kompanija rimčiau susibičiuliaus su kokia A lygos komanda, yra tikimybė, kad Zubas vėl rungtyniaus Lietuvoje.

Povilas Leimonas (Jagiellonia, Lenkija) - Povilas šiemet priklauso neblogą žaidimą demonstruojančiai komandai. Tikriausiai dėl tos priežasties jo žaidimo laikas yra ribotas, o jei tiksliau tai Povilas dažniausiai lieka sėdėti ant suolo visas rungtynes.

Darvydas Šernas (Wigry, I lyga Lenkija) - Darvydas persikeldamas į I lygą Lekijos lygą tikėjosi atgaivinti savo karjerą ir tikriausiai atkreipti aukščiausio lygos komandų dėmesį. Tačiau pusę sezono įmušti tik du įvarčiai (vienas nuo 11m žymos). Taip pat lietuvis tik vieną kartą sužaidė visas 90min. Nesunku suprasti, kad tiek jis pats, tiek klubas tikėjosi daugiau.

Klimas Gusočenko (Flota. I lyga Lenkija) - Pernai kiek netikėtai iš Šiaulių į Lenkiją persikėlęs gynėjas iškart tapo pagrindinės sudėties žaidėju. Tiesa dar praėjusių metų pavasarį gavo rimtą traumą ir dar iki šiandienos negrįžo į aikštę.

Ilgą laiką Rumunija buvo mėgstama karjeros stotelė Lietuvos futbolininkams, bet nuo šių metų vasaros situacija pasikeitė. Dar vasarą Rumuniją paliko vartininkai P. Valinčius ir T. Simaitis kurie darbus rado Lietuvos komandose, o štai saugas A. Vertelis atostogauja iki šiol.

Deividas Matulevičius (Pandurii, Rumunija) - Iki sunkios traumos Matulevičius du sezonus pelnė 10 ir 9 įvarčius. Pasirodydavo naujienų, kad lietuvis gali keltis į kitą komandą, o rumunai tikisi gauti solidžią išpirką už Deividą. Tada Matulevičius susitraumo, o komanda iš stipriausiųjų grupės nukrito iki komandų kurios kovoja dėl išlikimo lygoje. Viename interviu Žalgirio vadovė prasitarė, kad rinktinės puolėjas nėra patenkintas Rumunijoje ir žiemą stengsis iš ten išvykti.

Nerijus Valskis (CS U Craiova, Ruminija) - Geriausias 2013 metų Lietuvoje žaidžiantis futbolininkas, tikriausiai netokios karjeros Rumunijoje tikėjosi.  Dar pavasari rungtyniaujant antrojoje Rumunijos lygoje Nerijui nesisekė sublizgėti, o galutinai trenerių pasitikėjimą prarado kai komanda pakilo į aukščiausiąją lygą. Persikeldamas Nerijus pasirašė ilgos trukmės kontraktą todėl dabar daug priklauso nuo to kaip abejoms pusėms seksis tartis prie derybų stalo.

Rusijos lygos komandos kadaise buvo tankiai "apgyvendintos" Lietuvos futbolo atstovų. Vieni paskutiniųjų šią valstybę paliko ir praėjusią žiemą Trakus sustiprino T. Labukas ir D. Miceika. Neseniai buvo pranešta ir apie vartininko S. Klevinsko sutarties pabaigą.

T. Mikuckis (Torpedo, Rusija) - yra vienintelis Lietuvis kuris per paskutinius metus gali pasigirti, kad iš tikrųjų rungtyniavo Rusijoje. Pernai Torpedo komandai padėjo laimėti pakilimą į aukščiausią lygą. Bet tai ir buvo paskutinės Tomo rungtynės su Torpedo marškinėliais, dabar jo jau nebėra tarp futbolininkų kurie nurodyti oficialioje komandos svetainėje.

E. Česnauskis (Rostov, Rusija) - Paskutinį kartą su Rostov marškinėliai išbėgęs į aikštę buvo 2013m pavasrį, nuo to laiko ne kartą buvo kalbų, kad Rostov nori atsikratyti Edgaro ir, kad lietuvis nori palikti komandą, bet norai realybe netapo. Šių metų rudenį Edgaras vėl pradėjo būtų registruotas rungtynėms ir bent keturiose rungtynėse dalyvavo kaip atsarginis žaidėjas. Ar tai reiškia, kad lietuvio karjera Rostov komandoje dar nebaigta? O gal žiemą pagaliau jiems pavykti išsiskirti ir Česnauskis galės pasukti ten kur nori.

2014 m. LFF geriausių futbolininkų ir trenerių rinkimai

LFF paskelbė kasmetinius rinkimus kuriuose kviečia savo nuomonę išsakyti ir paprastus futbolo sirgalius. Šiemet nusprendžiau ne tik juose prabalsuoti, bet ir pasidalinti savo mintimis kodėl ir už ką balsuoju.

Geriausias 2014 metų Lietuvos futbolininkas Renkamas iš visų Lietuvos pilietybę turinčių futbolininkų, žaidžiančių tiek Lietuvos „SMSCredit.lt A lygoje“, tiek užsienio lygose. 1. T. Kijanskas 2. V. Andriuškevičius 3. L. Spalvis Mano nuomone, pagal metus, patirtį ir individualius sugebėjimus į metų futbolininko apdovanojimą pagrindiniai pretendentai turėtų būti šie: M. Žaliukas, M. Kalonas, E. Česnauskis, Ž. Karčemarskas, M. Stankevičius. Bėda ta, kad šie žaidėjai nerungtyniauja klubuose arba rungtyniauja nepagirtinai, galų gale kai kuriems trukdo ir povandeninės srovės santykiuose su federaciją. Šie žaidėjai turėtų būti rinktinės stuburas prie kurių būtu pridedami Alygos ar NFA žaidėjai. Kadangi taip nėra renkant geriausią futbolininką reikia rinktis pagal kitus kriterijus. Pagrindinis mano kriterijus kodėl 5 taškus skiriu T. Kijanskui yra stabilumas. Tai mūsų rinktinės kapitonas kuris žaidė visus metus tiek klube tiek rinktinės pagrindinėje sudėtyje. Kiti tokiais pasiekimais galintys pasigirti žaidėjai yra G. Vičius, M. Panka, F. Černykas. Antroji vieta atiteko V. Andriuškevičiui. Jis šaunuolis, kad paskutiniu metus sugeba savo karjeros kreivę stabiliai kelti į viršų. Debiutas Olandijos aukščiausioje lygoje vienas iš nedaugelio pozityvių perėjimų įvykusių per šiuos metus Lietuvos futbole. Matant kaip gerai jam sekasi naujoje komandoje ir atsižvelgiant į jo amžių galima tikėtis, kad tai dar nėra pats aukščiausias Vytauto karjeros taškas. Reikia palinkėti, kad rinktinėje taip pat ras savo vietą ir taps patikimesnis ir svarbesnis žaidėjas. Trečioje vietoje mačiau tris kandidatus tai rinktinėje lyderio vaidmenį besistengiančio prisiimti A. Novikovo, kuriam mano nuomone reikia labai padirbėti, kad taptu pagrindiniu žaidėju ir savo klube. G. Arlauskį kuris po kelių metų ant suolo gerai žaidžia pastarąjį pusmetį klube. Ir Luką Spalvį kuris įspūdingai sužaidė pirmąją metų dalį. Kadangi Giedrius ir Arvydas yra jau tokio amžiaus kai reikia rodyti rezultatą visus metus, o ne atskirais epizodais jų į trejetą netraukiu, kitais metais jiems tikrai turėtų atsirasti vietos, o štai jaunas ir perspektyvus Lukas iš manęs gauna 1 tašką. Geriausias 2014 metų SMSCredit.lt A lygos“ futbolininkas Rinktis iš visų futbolininkų, 2014 m. žaidusių „SMSCredit.lt A lygoje“. 1. D. Šemberas 2. Tautvydas Eliošius 3. Y. Kendish Dėl pirmos vietos viskas aišku, tiesiog geriausias ir aukščiausio lygio žaidėjas visoje lygoje. Nors jam ir nereikėjo parodyti savo viso meistriškumo, bet žiūrint Žalgirio rungtynes Deividas visada blykstelėdavo savo individualiu meistriškumu, sezono pabaigoje net atrado save iš naujo ir pradėjo mušti įvarčius :) Vienas labiausiai netikėtų rezultatų yra Kruojas antra vieta A lygoje ir prie to labai prisidėjo gerai subalansuota komanda, visgi iš viso sąrašo žaidėjų reikia kažką išskirti ir išskirti norisi Lietuvos rinktinėje debiutavusį Kruojos atakų varikliuką Tautvydą Eliošių. Sezono viduryje kai Trakai demonstravo tikrai gerą formą labiausiai išsiskiriantis žaidėjas, mano akimis, buvo baltarusis Kendishas, žinoma sezono pabaigoje visa Trakų komanda pametė formą, bet nepaisant to Yurijų laikau geriausiu šių metų legionieriu A lygoje ir savo vietos trejetuke jis nusipelnė. Perspektyviausias 2014 metų Lietuvoje žaidžiantis jaunas futbolininkas Rinktis iš visų 2014 m. žaidusių A, I arba II lygose ir gimusių ne anksčiau nei 1993 m. sausio 1 d. 1. D. Kazlauskas 2. J. Januševskij 3. R. Gedminas Peržiūrėjęs žaidėjų sąrašą nustebau, kad nebus taip lengva išrinkti tris žaidėjus. Todėl pradžioje atrinkau tuos kurie mano nuomone nusipelnė būti trejetuke: Verbickas, Gedminas, Kazlauskas, Januševskij, Vitukynas, Tamulevičius. Kadangi apdovanojimas vadinasi perspektyviausio žaidėjo rinkimais tai rikausi žaidėjus pagal tai kurie iš jų, mano nuomone, gali pasiekti per savo karjerą daugiausiai. Didelę įtaką mano sprendimui padarė antradienio Lietuvos rinktinės dvikova su Ukraina. Iki tol Kazlausko nelaikiau kažkuo ypatingu krašto saugu, bet Ukrainoje jis parodė, kad nėra ženkliai prastesnis už savo labiau patyrusius kolegas, todėl linkiu jam kuo greičiau juos visus pralenkti. Januševskis ir Gedminas labiau atitinka perspektyvaus sąvoka, jie kol kas dar nerodo labai išskirtinio žaidimo tačiau, mano nuomone, potencialo turi daug. Geriausias 2014 metų Lietuvos pirmenybių treneris Rinktis iš visų vyr. trenerių, 2014 m. vadovavusių bent vienai komandai A arba I lygoje. 1. V. Čeburin 2. M. Zub 3. K. Sarsanja Tai kokį šiemet darbą padarė Kruojos treneris mane žavi. Su vidutine sudėti sugebėjo rodyti stabilius rezultatus visą sezoną, o tai pat sudaryti ir vidinę konkurenciją kuri būtent tą stabilumą ir leido sukurti. Dėka šio trenerio naujomis ir ryškesnėmis spalvomis sužibo A. Bagočius, T. Eliošius, D. Jankauskas. Jei gerai pamenu tai penai antrą vietą irgi skyriau lenkui, Nieko daug čia rašyti ir komentuoti neišeina, treneris turi stipriausią sudėtį todėl jo darbą yra sunku įvertintini. Tiesa kalbėdamas apie Zubą visada tenka prisiminti vieną jo minusą tai, kad per du metus Žalgiris neišnaudodavo visų savo rezervų ir pagrinde remdavosi pagrindiniais žaidėjais. Pernai pirmą vietą skyriau K. Sarsanjai, o šiemet į trejetą norėjau įtraukti E. Jankauską, bet sezono pabaigoje Edgaras pelnytai prarado trenerio poziciją Trakuose ir iškrito iš rinkimų. Sarsanją šiemet atrodo išsikvėpęs, o ir mes paprasti futbolo gerbėjai į jo kalbas nebekreipiame tiek daug dėmesio kaip pernai. Labai jau jis daug pernai prisikalbėjo kas realybe netapo. Vis gi jei Europoje Atlantas pasirodė neblogai, o ir Lietuvos čempionate į kovą dėl medalių sugebėjo įsijungti, didelė tikimybė, kad juos ir iškovos. Dėl šių pasekimų ir dėl to, kad nelabai ir yra ką daugiau vertinti paskutinį tašką skiriu Atlanto treneriui.